Palaiminimas keliautojui

Kaskart, kai iškeliausi iš namų,
Vis kitas takas tave ves
Į žemę, kurioje dar nebuvai.

Naujų veidų sutiksi pakeliui,
O nematytos vietos
Įžengus tau net krūptels.
Jau regėtos tik apsimes,
Kad nieko naujo neįvyko
Nuo tada, kai čia lankeisi.

Keliaudamas jautiesi vienas,
Tačiau kitaip.
Esi dėmesingesnis,
Stebi save svečioj šaly;
Įžvalgesne akim matai,
Kaip keičias ta širdies dalis,
Kurią namie buvai apleidęs.

Kaip netikėtai
Savas tampa balsas,
Pradėjęs pokalbį,
Kuris seniai tau rūpi,
Nes nedavė ramybės noras
Suvokti esmę neįvardintos
Tamsos, paversti ją skaidriu
It krištolas supratimu.
O juk galėjai nežinoti,
Kad reikia tau
Apšviesti savo kelią.

Kai iškeliauji
Su tavim patraukia
Nauja tyla.
Ir jei įsiklausysi,
Išgirsi tą, ką nori
Pasakyti
Tava širdis.

Kelionė gali tapt šventa.
Prieš iškeliaudamas tik nepamiršk
Palaimint savo kelio
Ir apvalyt širdies nuo to,
Kas jau nereikalinga,
Kad siela galėtų vesti
Į slaptingas dvasios valdas –
Tenai atrasi
Gyvenimo dar nepažintus klodus
Ir paslapčių,
Kurios pelnytai
Šaukiasi tavęs.

Keliauki atvirom akim,
Ir išmintingai kaupk širdies turtus,
Kad nepraleistum išgirstų kvietimų,
Kurie tave pakeisti gali.

Keliauki saugiai, būk žvalus
Ir laiką leisk prasmingai;
Kad grįžtum praturtėjęs ir mokėtum
Įvertint dovanas, kurias gavai…

John O‘Donohue