Keliautojų būrys "Vedlys"
Gerbk save, šalia esantį ir aplinką kurioje esi !

 APIE MUS


“Tikras gyvenimo džiaugsmas būna tada, kai sieki tikslo, kurį laikai didingu; būti su gamtos jėga, o ne karščiuojančiu egoistišku mažu grumsteliu, amžinai dejuojančiu ir verkšlenančiu, kad pasaulis nepasiaukoja padaryti laimingu.

Aš noriu, kad mirdamas būčiau visiškai sunaudotas, nes kuo daugiau dirbu, tuo esu gyvesnis. Džiaugiuosi gyvenimu dėl jo paties.

Gyvenimas man – tai dovana, tai ne nudegęs žvakigalis, o žėrintis fakelas, kurį aš nutveriu akimirksniui, ir noriu, kad jis suliepsnotų visu ryškumu, kai perduosiu jį ateities kartoms.”

(Nežinomas autorius)

Kodėl žmogų traukia keliauti?

Ne dėl to, kad abejotume, ar keliauti verta, ne, – mes visi gerai žinome, kad keliauti gera! Bet pamąstykime, – KODĖL?

Žmogus siekia gyvenimo pilnumos, o ją suteikia tik visapusiškas jo pažinimas. Šiuolaikinė civilizacija yra sukaupusi milžiniškus žinių apie pasaulį fondus: fonotekas, fototekas…. Neiškeldamas kojos iš kambario, žmogus gali pasisemti koncentruotų žinių ir vaizdų apie tolimiausius Žemės kampelius.

Bet juk tai nenumaldo jo noro pajusti pasaulį pačiam, prisiliesti prie gaivalingo jo pulso, jausti Arktikos šaltį ir Karakumų karštį, vėjo alsavimą ir viesulo jėga, rasos žerėjimą ir ledynų spindesį.

Todėl kelionės nėra vien laisvalaikio praleidimo būdas, tuščia pramoga. Dažnai jos tampa neįkainuojama ir nieko nepakeičiama gyvenimo mokykla.

Meilę gamtai geriausiai ugdo betarpiškas prisilietimas prie jos paslapčių ir didybės, kartais ir žiaurios. Kad ir kiek žmogus, nugalėdamas gamtą, bepatirtų sunkumų, visada jis atsigęžęs į ją ir jausmų pasauliu, kurio diapazonas platus, atras vietos suvokimui bei gerėjimuisi ramios lygumų upės Mūšos srovenimui ir galingu Muksiu, pavasarį kvepiančiais arimais palei Šventają ir nunokusių kedrų aromatu Sibiro platybėse.

Ne tik žmogus keičia gamtą, bet ir bendravimas su gamta keičia žmogų. Kelionėse pasisemti įspūdžiai, žinios yra dažnai tik išorinė vertybių pusė.

Vidinė, gilesnioji, yra ne taip lengvai pasveriama ir suvokiama. Žinios žmogaus dar nedaro asmenybe. Mokėjimas suvokti, jausti, pažinti ir įveikti supantį gamtos pasaulį išmoko žmogų teisingai orientuotis savo viduje, sverti ir vertinti kitų žmonių dvasines savybes.

Kelionėse jos išryškėja, nes kelionės – tai ne vien gražūs saulėlydžiai prie laužo, gitara ir dainos. Tai ir kuprinės diržų nuveržti pečiai, ir prakaito druska, ir išretintas aukštikalnių oras, ir šaltos, klastingos kalnų upės. Kelionėse išbandoma ir užgrūdinama fizinė ištvermė. Bet dar dažniau kelionėse išbandoma – dvasinė ištvermė, žmogaus vidinių vertybių visuma, ypač gražiausia iš jų – kolektyviškumo jausmas.

Bet kelionėse vien polėkių neužtenka, vien romantikos troškimu pasikliauti negalima. Gamta yra gamta, ji ir jauki, ir žiauri. Nuo Skoto  laikų Arktikos ir Antarktidos klimatas nepašvelnėjo. Nepažemėjo ir Everestas (Džomolungma), nesunyveliavo niekas kalnų upių, neįmanoma sustabdyti ir lekiančių lavinų.

Kelionėse daug kur tyko pavojai.

BET PAVOJINGIAUSIAS IŠ VISŲ PAVOJŲ – TAI KELIAUTOJO NEŽINOJIMAS. 

NEŽINOJIMAS, ATRODYTŲ, ELEMENTARAUS DALYKO – KAIP KELIAUTI.

Juozas Vaitkus (1978)

 
 
 
 
Parašykite
Paskambinkite